Vajos „Mano geroji draugė ragana“ knygelės formatu pasaulyje buvo pasirodžiusi dukart: 2001 metais ir - antrasis leidimas - 2006 metais. Šįkart ragana įsibrovė ir į virtualųjį pasaulį - jai vis knieti pasidalyti patarimais!

Bet... Neskubėk, neskubėk... Palauk! Ar tau galima ČIA skaityti?

Ne, negalima, jei tu:

• priklausai vyrų giminei. Šioje knygoje - nemažai moterų paslapčių, tiesiog visokie jūsų dėmesio neverti dalykai…
• esi tėtis arba mama – atsargiai, perskaitę knygelę, nesugalvokite bandyti pritaikyti kai kuriuos patarimus gyvenime. Manau, kad eksperimentuoti per vėlu…
• esate pagarbaus amžiaus senukas ar senutė – atleiskite, gerbiamieji, ši knygelė skirta jauniems, o šiais laikais jaunimas, žinote, koks… Patariu neskaityti visokių kvailysčių…
• esi vaikas ir amžiumi, ir protu, ir širdimi. Vaikeli, yra dalykų, įdomesnių ir suprantamesnių už šią knygutę.

Kam gi tada skiriami šie patarimai?

MERGAITĖMS, MERGIOTĖMS, MERGINOMS! DAR NESUAUGUSIOMS…

...kurios nori žinoti:

• Kada spausti spuogus, kad jų neatsirastų daugiau?
• Kodėl vyrą reikia rinktis … pagal nosį? (Taip, taip!).
• Kaip pagaminti ne jovalą, o sveiką valgį?
• Kas yra meilė iš pirmo žvilgsnio?
• Kaip vedybinio gyvenimo pragarą paversti rojumi?

Šelmė ragana pasakoja apie tai ir daug kitų dalykų, dosniai dalijasi savo išmintimi, trokšdama, kad “niolikmetėms” būtų lengviau gyventi.

Pirmasis susitikimas su ragana

Aš tokias senutes, geraširdiškai besišypsančias ir turguje pardavinėjančias vaistažoles, pažinojau seniai. Tačiau niekada netikėjau, kad yra raganų. Ir kai miške sutikau vieną, juo labiau netikėjau, kad likimas padarys ją mano drauge. O buvo taip…

Kojos kliuvo uż susiraizgiusių žolių ir pasislėpusių kemsynų. Baravykų galvos viliojo vis giliau į tankmę. Nors jaunos eglaitės stovėjo neperžengiama siena, šiaip ne taip prasibroviau pro jas. Pakėlusi akis, aiktelėjau - ant žalsvo samanų kilimo stovėjo... namelis ant vištos kojelės.

Ta višta turėjo būti milžiniško dydżio, o namelis - šimtmečių senumo. Mano akys išsiplėtė iš nuostabos. Sucypė prasiveriančios durys ir pasigirdo džeržgiantis balsas:

- Užeik, viešnia būsi.

To dar betrūko! Kandu sau į pirštą - ar nesapnuoju?

- Nesapnuoji, užeik! - Pati tikriausia ragana iškišo galvą. Ar tik ji neskaito mano minčių? Jei taip, bloga aš jai nelinkiu, tad ir bijoti nėra ko.

Po samanom liūliavo raistas, o gal mano galva svaigo. Pasisuko ir trobelė durimis į mane. "Technikos stebuklas",- pamaniau. Ir susigriebiau: gal juokauti čia nevalia?

- Labas...- aš visiškai nepažinau savo balso.

- Sėsk, mieloji, ne kiekvienam čia tenka užsukti.

- O išeiti ar kiekvienas iš čia gali kada panorėjęs?- pasitikslinau, nes nosį užėmė svaiginantis kvapas - dūmų ir džiovinamų žolių.

Ragana prasiviepė bedante burna.

Kai akys apsiprato su prieblanda, aš įsistebeilijau į ją. Ir nusivyliau. Tai buvo paprasčiausia ragana - pražilusi ir susivėlusi, ilga nosim su kuprele, juodom įkritusiom akim. Jos pakumpę pirštai nervingai krutėjo, trupindami kažką į dubenį. Ką gi, amžius daro savo. Tyloj ir vienatvėj gyvena, o visvien stresų neišvengia...

- Pavaišinsiu arbatėle, nusiraminsim, pralinksmėsim...- ragana iš tikrųjų skaitė mano mintis.

"Kažin, ar ne narkotikų użgirdys..."- pamaniau. Tiek to. Įsidrąsinau ir apsižvalgiau aplink. Pajuodusi krosnis skleidė tylią šilumą, o ant jos ūžė tuoj tuoj užvirsiąs puodas. Kampuose mėtėsi skudurai, senos knygos ir storo molio indai. Palubėj tarp dulkėtų voratinklių kybojo džiūstančių žolelių ryšuliai.

Ragana nejudėdama stovėjo prie krosnies, įsmeigusi akis į puodą.

Nepasisukdama pamojo man pirštu. Aš priėjau ir pasilenkiau virš puodo. Vandeny smulkūs burbuliukai buvo nusėdę puodo dugną ir lėtai kilo į viršų.

- Tai pirmoji stadija...- sušnibždėjo ragana.

Puodas nustojo ūžti, burbuliukai, staigiai didėdami, šoko viršun. Ragana akimirksniu mestelėjo viską iš saujos puodan ir akimirksniu jį nukėlė. Koks vikrumas tokioj senatvėj! Pasisuko į mane:

- Trečia stadija būna tada, kai vanduo jau smarkiai kunkuliuoja - jis tada jau būna perviręs. Tokį gerti nelabai sveika. Jūsų prosenelės tai žinojo ir prisaikdindavo nė sekundės nevirinti tuščio vandens – tada dūšelės skaistykloj kenčia. O dabar jūs visi tokie protingi - użsimiršę ateinat į virtuvę, o ten - puode pusę vandens nuvirę. Likusį geriat...- jau su panieka ragana dėstė.

Kai ji nukėlė dangtį, nuostabus aromatas pasklido po lūšnelę. Aš nurijau seiles.

- Gersi?

- Aha! - noriai atsakiau.

Nemaniau, kad kada nors turėsiu draugę raganą. Mūsų puodeliai ištuštėjo. Ragana žvilgtelėjo pro langelį - jis švietė žaliu miško paveikslu - ir pasisuko į mane.

- Sutemos atslenka - bjauri valanda. Tad greičiau dink namo!

Aš vos spėjau atsikelti, kai ji mane tiesiog išgrūdo pro duris.

Išsigandusi nėriau stačia galva žemyn. Še tau ir draugė!

- Ir ant akmenų nesėsk, ypač prie šaltinių! Ir prie senų medżio kamienų nesiglausk! - Pavymui dar šūktelėjo.

Atsipeikėjau begulinti raisto pakrašty. Baisiai skaudėjo galvą. Tai nuo gailių - jų tiek daug aplink. „Sapnas, ar ne?“- svarstydama lėtai traukiau smėlėtu miško keliuku. Pasiekusi laukymę, dar atsigręžiau. Kaip ji man pasakė?

„Kai pasiilgsi, užeik!“