Apie mažus saldainiukus, pumpurėlius, gėlytes, sauleles…

Tai apie vaikus – kai savų turėsit, ne tokių epitetų prigalvosit mažiesiems

- Baigiasi mano atostogos, - vieną sekmadienio rytą pareiškė ragana, kai prisirinkusi žemuogių užsukau pas ją.- Turim visai nedaug laiko, bet dar norėčiau įkrėsti tau išminties.

- O aš susiruošiau į šventę…- nusiminusi pasakiau.

- Kokią šventę? – pasidomėjo ragana.

- Ai, kartais pas mus į miestelį atveža atrakcionus…

- Kas tai yra?

- Tokie įrenginiai – gali važinėtis traukinuku, iškilti aukštai, atsisėdus ant gulbės, suptis, lįsti į siaubo kambarėlį, kratytis ant besivartaliojančių kėdžių, klykti iš laimės, skambant muzikai. O paskui dar gali prisipirkti traškučių, ledų, laižyti cukrinę vatą ir jaustis laiminga.

- Ar brangiai tai kainuoja?- pasiteiravo ragana.- Aš turiu kiek susitaupiusi, bepardavinėdama vaistažoles…

- Tai kad ten tik vaikams,- bandžiau perkalbėti raganą, bet ji susikrimtusi tylėjo.

– Aš labai noriu nors pamatyti… - galop ištarė. – Gal tau gėda su manim pasirodyti žmonėse?

Tai buvo tiesa. Kaip aš ten eisiu su toookia sene?!

- Gerai, tada gal nors palydėsi mane kiek? Aš iš tikrųjų turiu išskristi dar šiandien. Papasakočiau apie vaikus, kurie nemyli tėvų…- gražiai paprašė ragana.

- Tėvai vaikus turi mylėti. Net tas varniukas, kurį nešė varna per upę ir nepaskandino, nepažadėjo senatvėje savo motinos nešioti. Ir jis buvo teisus…

- Tikrai, tikrai. O kaip tėvai turi mylėti vaikus, ar žinai?- Ragana jau vilkosi gražiausią savo suknelę per galvą.

- Na, mylėti reikia…- mykiau aš.

- Saldainių nupirkti, nuvesti į atrakcionus…- sufleravo ragana jau šukuodamasi.- Na, eime.

Žvilgtelėjau į ją. O ji gražiai, kukliai apsirengusi atrodė gana jaunatviškai – nepasakysi, kad jai keli šimtai metų. Šauni močiutė būtų, ir tiek.

Mudvi pasileidom keliuku į miestelį. Laukai kvepėjo žolynais, šiltas vėjas draikė plaukus, o saulė dangum ritinėjosi. Buvo smagu taip žingsniuoti laukais ir kalbėtis su išmintingąja.

- Aš nežinau, ar tai tiesa, bet sakoma, kad dvaselė, norėdama pareiti į žemę, pasirenka gimdytojus. Taigi, ne tėvai vaikus renkasi, bet vaikai tėvus.- Pradėjo pasakoti ragana. - Kas žino, gal vaikas, dar dvasele skrajodamas, du žmones, tai yra tėvus, suveda, atima protą, uždega širdis vien tam, kad jis galėtų gimti. Kas ten žino, kaip yra, bet moteris kartais gali pajusti tą palaimingą minutę kažką ateinant iš žvaigždžių – tas jausmas ne kiekvienam žinomas, suprantamas, jis nė su kuo nepalyginamas.

Ragana ištiesė rankas ir apsisuko, džiaugdamasi erdve.

- Devynis mėnesius gyvena vaikas čia, žemės rojuje – motinos įsčiose. Viską mato, viską girdi,viską stebi ir viską žino, ko mama nori, ką jaučia, ką galvoja. Todėl mamai ir tenka visa atsakomybė už vaiką, kol jis dar negimęs. Ne kartą teko girdėti įvairiausių pasakojimų, kurių kitaip negalima paaiškinti.

- Kokių? – nekantravau išgirsti, nes sausi jos pamokslai nelabai patiko.

- Pavyzdžiui, teko girdėti, kad mama, nėščia būdama, negalėjo pasilenkti prie žemės.

- Dėl ko?

- Dėl didelio pilvo, ir dažnai kojų pirštais pasikeldavo visokius niekučius – nukritusią kojinę, kitką. Gimus vaikui, mama, žinoma, nė karto taip nebedarė, ir vaikas to negalėjo niekada matyti. Ir štai vieną dieną vaikas sako: „Mama, man labai patinka kilnoti viską kojyčių pirštais, žiūrėk, kaip lengva taip padaryti ir įdomu“. Mama neteko žado.

- Oho! – nusistebėjau.

- Tai niekis, tačiau būna ir liūdniau,- tęsė senoji. - Štai mama su tėčiu be galo trokšta mergaitės, perka būsimajam vaikui rožinius drabužėlius, svajoja apie pinamas kasytes ir išaugusią gražuolę. Gimsta berniukas. Jo galvelėje vien mintis apie moteriškus drabužėlius, lūpų dažus ir papuošalus. Nekalti homoseksualūs žmonės, nes jie patys nenujaučia, kodėl jiems taip atrodo gyvenimas. Aš manau, kad būtent nuo tėvų norų atsiranda nesuprantamas potraukis nesuprantamiems dalykams. Ir atvirkščiai. Troškę berniuko tėveliai užaugina dukterį, kuriai terūpi sportas, technika ir, apsaugok likime, kitos moterys.

- Tai štai iš kur atsiranda mažumos!

- Ne, niekas to gerai nežino, galima tik spėlioti. Būna ir dar blogiau. Kada nelaukiamas kūdikis pajaučia mirties baimę, kai motina planuoja juo atsikratyti. Jei jis ir gims, išvengęs aborto, tai visą gyvenimą tetrokš nusižudyti.

- Vargšai vaikai…- man jų buvo labai gaila. - Kad jie nors žinotų, kas su jais darosi, protingai nuvytų kvailas mintis šalin, nes žinojimas – jėga!

- Ko gero, tu teisi, - ragana pritarė man. - Taigi, belaukdama savo ateinančio kūdikėlio, atiduok jausmais jam savo meilę ir aprūpink maistu. Valgyk kuo įvairesnį maistą, viską, ko širdis geidžia, nebijok, kad bus sunku pagimdyti didesnį vaiką. Gimdysi ir pagimdysi, ir užmirši, kokius skausmus kentei, bet būsi rami, regėdama, kad tavo vaikelis auga sveikas.

- O kaip ten dietos visokios?

- Dieta – geras dalykas, jei nori išlaikyti liekną figūrą, tačiau nėščioji turi galvoti apie vaiką. Nesunku nuskriausti bejėgį padarėlį… Paskui motinos ir gailisi, ir keikia likimą, plyštančiomis iš skausmo širdimis bežiūrėdamos į nevisavertį ir liguistą savo vaikelį. Bet būna per vėlu.

- Bet argi motina visada kalta?- nesinorėjo tikėti tuo.

- Būna, kad neįgalūs vaikai „pasirenka“ geriausius, sveikiausius, mylinčius nuostabiausius tėvus, bet tai - Visagalio valia.

- Tai ką mama turi daryti, kad būtų rami? Kas nuo jos priklauso?

- Ir dar negimusiam ir jau gimusiam vaikeliui reikia duoti, duoti, duoti! Mamytės pienelio! Niekas niekada niekuo jo negali pakeisti ! Duoti tiek, kiek įmanoma, kiek galimybės leidžia, kiek vaikas nori. Pakankamai šilumos – kad neeikvotų energijos augdamas. Ir saldumynų…

- Bet dantys genda nuo jų ir, sako, šiaip nesveika. - užginčijau aš.

- O cukrus – pagrindinis penas smegenims, todėl, manau, jei vaikas nori…

- Na, nežinau, nežinau…

- Aš tai duočiau.- ragana buvo atkakli.

- Aš tai ne – spės prisivalgyti, geriau uogų,vaisių, daržovių.

- Svarbu, kad mylėtum jį, - užbaigė ginčą ragana.- Svarbu, kad glaustum prie savęs. Tuo arčiau prie mamos jis turi būti, kuo mažesnis yra. Užaugs, pakels sparnus, išlėks savo vaikelių auginti, o tau teliks pasakyti: „Telaimina tave Dievas, o aš tau atidaviau, kiek galėjau!“

- O kas tie atžindukliai?

- Ką esi girdėjusi apie juos?

- Jie, sako, turi blogą akį, jie gali nužiūrėti,- nedrąsiai vardinau blogiukų savybes.

- Jei jau nutarei nebemaitinti, peržegnok vaikelį ir išeik iš kambario, visiškai apsisprendusi, nes jei apsigalvosi ir dar kada nors pamaitinsi – vaikas bus atžinduklis. Atjunkyti geriausia per mėnulio tarpiją: kada senas mėnuo – delčia – jau nusileido, o jaunas mėnuo dar nepatekėjo.

- O ką dar žinai?

- Jei nori išsaugoti plaukus, po gimdymo neskubėk trinkti galvos. Tebūna savaitę ar ilgiau riebaluoti, tegul sustiprėja, spėsi pasipuošti. Gal vėliau neteks graužtis dėl suplonėjusių ir slenkančių plaukų.

- Bet čia man, o vaikui kas būtų naudinga?

- Vaikelio mažo neskriausk, neišeik, nepalik verkiančio, juk tu nenori, kad jis klykdamas ir kupinas baimės vsada tave išlydėtų. Suteikusi vaikui ramybę pirmaisiais gyvenimo metais, neliks tokių skaudžių problemų vėliau. Vaikas tegul auga ramus, kupinas energijos. Aš jau nekalbu apie tyčinį erzinimą, vampyravimą, savo blogos nuotaikos išliejimą nemokančiam apsiginti vaikeliui. Nebent norėtum išauginti kokį nusikaltėlį…

Mudvi artėjom prie miesto, ir jaučiau, kad, ko gero, ne viską ragana man spės iškloti. Aš tyčia sulėtinau žingsnį ir ėmiau klausinėti:

- O kaip reikia mylėti vaiką?

- Gerai, prisėskim kur nors.

Mudvi apsižvalgėm ir įsitaisėm pagriovy, atsisėdusios ant minkštos žolės. Sekmadienio tyla, tolimas miestelio ir bičių dūzgimas šalia – vieninteliai tylos drumstėjai. Žydinčios pievos kvapus atplukdydavo dvelkiantis vėjelis, ir buvo taip gera, kad net tingėjosi. Mudvi sėdėjom tylėdamos, ilsėdamosios po kelionės iš miško į miestelį. Pagaliau ragana prabilo:

- Kaip supranta tėvai meilę? Jie mano, kad kai vaikas aprengtas, pavalgęs, tai jam daugiau nieko ir nereikia. O vaikas dažnai prašo: „Mamyte, tėti, pažaiskit su manim, papasakokit, paaiškinkit, kas, kaip kodėl?“ Ką tada daro tėvai?

- Jie visada sako, kad yra pavargę ir neturi laiko, nes reikia dar tą padaryti, tą ir aną.

- Visiškai teisingai, - ragana nusičiaudėjo ir patrynusi nosį pakartojo:- Tikra teisybė. Jie išsisukinėja, nes vaikui reikia duoti savo energijos daugiau, negu jos reikalauja darbai, ir tėvai renkasi lengvesnį variantą.

- Bet vaikas, negavęs energijos, zyzia toliau.

- Ir vėl tu teisi, - ragana patvirtino mano logišką išvadą.- Todėl tėvai, norėdami atsikratyti zyzimo (tai yra savotiškas vampyravimas – energijos reikalavimas) ir netekę kantrybės, duoda, ko jis prašo – žaislų, saldainių, pinigų arba tiesiog užrėkia. Nuliūdęs vaikas nudūlina…

- Ar tėvai nesijaučia kalti?- paklausiau.

- Kiekvienas ima save teisinti, - juk aš iš tikrųjų užsiėmęs, ir pinigų neturiu tiek, kad galėčiau tenkinti visus lepūno norus. Apkaltinęs vaiką, gal kiek ir apsiramina. Bet tai nėra meilė – tai nėra energijos davimas.

- Bet juk ir tėvams gyventi, aprūpinti vaiką gana sunku, dar kiek laiko reikia skirti žaidimams, kurie, atrodo, visai nereikalingi.

- Jei vaikui visų pirmiausia neskiria dėmesio (tai energijos davimo išraiška), padaro kelias klaidas. Pirma, - nuskriaudžia vaiką. Antra, - išmokina savo vaiką netinkamai elgtis ir auklėti būsimus savo vaikus – taigi nuskriaudžia ir anūkus. Trečia, - jie patys senatvėje nesusilaukia dėmesio, nes vaikas išauklėtas taip: jei esi silpnas, tau yra blogai – niekas tau nepadės, žiūrėk pats ką nors… nuskriausti – nes kaipgi kitaip paimsi energiją? Tokie nemylimi vaikai tampa agresyvūs.

- Na, tarkim, tėvai, viską metę, lepina savo vaikus…

- Ne lepina, o kantriai myli! – pataisė mane ragana. – Žinok, kad vaikui meilės niekada nebūna per daug. Ne materialių dalykų, o – meilės. Pakrautas mažiukas yra besišypsantis, laimingas, kupinas energijos, geras, kad ir triukšmingas, bet neagresyvus. Davę savo atžalai pakankamai, tėvai patys negali atsidžiaugti savo didžiausiu turtu. Taip, vaikai ima, jiems iš tikrųjų reikia labai daug duoti – savo energijos, savo dvasios šilumos, savo kantrybės. Visa tai tampa savaime suprantama tada, kai iš tikrųjų myli, kada nori būti su juo kartu, aiškinti, eiti, žaisti. Štai kodėl dažnai seneles anūkai labai myli, neretai prie jų prisiriša labiau negu prie tėvų.

- Vadinasi, jeigu tėvai myli vaiką, tai ir senatvėje vaikas juos mylės ir prižiūrės - taip tėvai gali užsitikrinti laimingą senatvę?

- Vaikus paversti tarnais?- klausimu į klausimą atsakė ragana. – Pati pagalvok.

Ji tylėjo ir leido man mąstyti. Išvada į mano galvelę atėjo netrukus:

- Tai tėvai niekada neprivalo reikalauti iš savo vaikų nieko. Netgi senatvėje, netgi labai mylintiems tėvams, - nusiminiau.

- Vaikai turi mylėti savo vaikus. Tėvams turi išlikti pagarba – šiame žodyje daug telpa. Tai ir savęs atsisakymas pareigos vardan, ir nuolanki kantrybė, ir gerumas, ir dėkingumas tėvams, ir jų įvertinimas. Tačiau meilė tėvams negali būti tokia, kaip meilė vaikams, nes ji yra prieraiši. O ryšys tarp vaikų ir tėvų turi trūkti, išlaikant pagarbų atstumą. Priešingu atveju gali būti nelaimė – kada tėvai pririša prie savęs vaiką, atitraukia jį nuo sutuoktinio, savo vaikų, paverčia savo vergais. Aišku, kiti vaikai nepasiduoda tėvų spaudimui, tada girdi priekaištus: „Matai, aš tau tokius turtus sukroviau, o tu mane senatvėje apleidai“. Suprasti reikia šį pasakymą taip: „Išmokiau įvertinti pinigus ir daiktus, tačiau neišmokinau mylėti žmones“.

- Draugės skundžiasi, kad jų niekas nesupranta – tėvai beviltiškai atsilikę, moko senamadiškų dalykų, ir jos maištauja, nenorėdamos sekti tėvų pėdomis.

- Jūs gi paauglės! Ir jūsų tėvams jaunystėje buvo lygiai taip pat kaip jums Šiuo pereinamuoju laikotarpiu į suaugusiųjų amžių jums sunkiau negu tėvams. Kai ateina paauglystė, nepanikuokit. Tėvai turi stengtis suprasti, atleisti, kantriai teikti paramą, kad sūnus ar dukra nepataisomai nesužlugtų. (Turiu omenyje narkotikus, seksą, nusikalstamo pasaulio įtaką). O meilę duoti – akimis, širdimi, rankos prisilietimu, mintimis, malda, troškimu padėti. Vaikui gaunant meilės, bus lengviau įžengti į tą suaugusiųjų pasaulį, kuris, pati žinai, koks.

- Bet to ką tu, drauge raganėle, pasakoji, tėvai negirdi ir nežino.

- O kas man rūpi, svarbu – tu žinai, ir tikiu, kad tu savo vaikelius mylėsi, o vargšams savo tėvams atleisti. Juos gerai suprasi, kai pati tokia tapsi, - atkirto ragana ir atsistojo.- Eime linksmintis!

Ir mudvi patraukėme į miestelį, iš kurio sklido linksmas šurmulys ir muzika.