Kur žydi paparčio žiedas

Arba didžiulė Grožio reikšmė

- Aš tavęs laukiau, - ragana, susikaupusi ir kaip niekad rimta, stovėjo prie trobelės slenksčio, rankoje laikydama stipriai susuktą ritinėlį. - Čia tau apsiaustas.

- Ačiū, - teištariau, nes pasijutau baisiai nejaukiai - juk aš raganai nieko neturėjau ką padovanoti, ničnieko! Kaip nepagalvojau!

Paspaudžiau jos ranką, tuo išreikšdama ir dėkingumą, ir atsiprašymą, linkėjimą geros kloties ir išsiskyrimo gailestį.

Ji nusisuko, kad nepastebėčiau jos sudrėkusių akių, ir ranka perbraukė per kaktą, tarsi norėdama pasitaisyti plaukus.

- Negerai prie ko nors prisirišti, - vėl pradėjo pamokslauti senoji. - Negerai ko nors per daug norėti - paskui tie norai išsipildo, bet vėl žmogus gailiesi, nes troškai per mažai… Dar blogiau, kai išsipildę norai atsisuka kaip lazda antru galu ir tvoja per galvą. Kaip yra, taip turi būti gerai! - užbaigė ragana, bet jos išmintis tuo nesibaigė.

Ji atsisuko į mane ir vėl entuziastingai ėmė auklėti. Atrodo, lyg bijotų ką nors pamiršti.

- O tu žinai, kad kiekviename žmoguje yra kryžius?

- Ar toks, kurį žmogus turi nešti visą amželį, vargti, kol akis užmerksi?

- Ne, ne apie tai kalbu. Kryžius toks: viršuj - protas, apačioj - jausmai, iš vienos pusės - tikėjimas, iš kitos - bendravimas su žmonėmis. Tai sudaro pagrindų pagrindą. Jei sugebi išsaugoti pusiausvyrą tarp tų keturių pagrindinių dalykų, nenukrypdama per daug nė į vieną pusę, tai yra gerai. To aš tau ir linkiu.

Kaip visada išsižiojusi gaudžiau kiekvieną jos žodį, bet nelabai ką supratau. Kaip? Kaip?

- Jei būsi labai protinga, bet neturėsi širdies, sausas, šaltas ir žiaurus būsi žmogus. Jei būsi per daug jausminga, vargsi pati ir kitus kankinsi. Jei būsi per daug prisirišusi prie žmonių, kentėsi nuo vienatvės, išdavysčių ir tavęs nevertų draugų. Jei religijos vardan tapsi atsiskyrėliu, nutolsi nuo žmonių ir viso pasaulio, net Dievas to nepalaimins, nes yra pasakyta : mylėkite vieni kitus. Taigi geriausia - išlaikyti aukso vidurį. Kai nugyvensi tiek, kiek aš, suprasi, kad tiesą sakau.

„O, norėčiau gyventi kelis šimtus metų, ir būti tokia išmintinga kaip tu!“ - pagalvojau, ir ragana šyptelėjo.

- Aš tave daug išmokinau, bet nuo šiol turi mokytis pati. Žiūrėk, klausyk, dėk viską į širdį, galvok. Geriau mokykis iš kitų klaidų negu iš savo. Žiūrėk, - ji plačiu mostu apvedė mišką. - Štai, čia grožis! Pačios gamtos sukurtas grožis. Žinok, vaikeli, kas gražu, tas teisinga! Aš prisimenu vieną atsitikimą aerodrome. (Vaje, o aš maniau, kad raganos tiktai ant šluotų skraido!) Lėktuvo konstruktorius apėjo ir apžiūrėjo naują sukonstruotą lėktuvą ir sako: „Viskas neblogai, bet man štai ta vieta negraži“. Ir ką tu manai? Per bandymą lūžo kaip tik toj vietoj!

Na, jau ta mano draugė! Kada, kodėl ir kaip ji atsirado lėktuvo konstruktorių draugijoj? Gal manoji ragana norėjo sukonstruoti gražią skraidymo šluotą? Ir šnipinėjo brėžinius? Studijavo lėktuvus? Cha, cha, cha!

- Ko čia žvengi? Aš rimčiausius dalykus aiškinu, o ji neima nieko galvon! Eime greičiau, kad spėtume pamatyti! - Ragana, smarkokai timptelėjo mane, leipstinčią iš juoko, kad vos nenumetė nuo trobelės laiptelių.

Atsikvošėjau tik užlipusi ant kalvelės. Ragana nusivedė mane į... pasaką. Tikrą pasaką. Nuo to grožio praradau žadą.

Saulė žaidė su mėnuliu! Ji jau tuoj leisis vienoj pusėj, o pilnatis - vos pakilusi virš ežero, didžiulė ir bauginanti, - tiesė per tamsiai mėlyną ežerą marguliuojantį auksinį taką. Pilnatis jau sidabrina tolumą, joje medžiai jau mėlynai pajuodę, o čia pat arti jie dar visai žali, nutvieksti besileidžiančios saulės spindulių. Ir dangų saulė jau dalijasi su mėnuliu. Saulės pusėj – ryškiai rausvas ir šiltas, o ties pilnatim - jau skandinantis į mėlyną sidabrą. Dienos ir nakties kova truko vos keletą minučių. Ir laimėjo tamsa, pilkuma, ir išdidžiai kilo pilnatis, užkariavusį visą mūsų mažą pasaulį, kuris aprėpiamas... užlipus ant kalvelės. Pakerėta grožio, rodos, ir kvėpuoti nustojau.

Dingo pasaka, atėjo įprasta vasaros naktis, tamsi ir tyli.

Tylėdama senoji vėl nusivedė atgal į mišką. Buvo tamsu, bet jaučiausi jaukiai - tarsi namuose. Ir man buvo gera.

- Čia ne tik tavo namai, - netikėtai prabilo pusbalsiu, - venk tankumynų, krūmokšnių, daubų, ypač prie vandens. Ten glaudžiasi visokios dvaselės... - tyliai tyliai, tarsi bijodama ką prisišaukti, sušnibždėjo ragana. - Užtat prie ąžuolo ateik, kada negaluosi. Išsirink didelį, gražų, neseną, apsikabink tarsi brolį, ir pajusi, kokia jėga teka jo kamienu iš šaknų aukštyn ir iš šakų į žemę. Atsigausi, sustiprėsi, jei sugebėsi su juo pabendrauti, širdim pakalbėti. Jei norėsi pralinksmėti, ateik į pušyną - ir šypsena tavęs nepaliks, ir džiaugsmas liesis iš tavo akių ir širdies. Padėkok pušims už gerą energiją. Na, o į beržynus... jei įsimylėsi... - ragana atsargiai rinko žodžius ir pritrūko: - Žodžiu, su bernais beržynuose nesilankyk, nežinia, kaip gali baigtis! - kirste nukirto ragana, kiek supykusi ant savęs, kad susidrovėjo. - O eglynai, eglynai! Venk jų - jie liūdesio, nelaimės ir gedulo medis. Geri medžiai… tik pasikarti. Arba sodybas nuo vėjų apsaugoti, tik reikia kuo atokiau juos sodinti.

O, kokia tiesmukiška mano mokytoja!

Pagaliau pro šabakštynus, laužydamos sausšakes, prasibrovėm į mažą gražią aikštelę. Samanų kilimas, minkštas ir lengvas, jaunų eglaičių siena. Ta vieta man buvo kažkur matyta, tik niekaip negalėjau prisiminti, kur, kada ją regėjau. Atrodo, čia esu buvusi. O, čia gi senosios gyventa - pažįstamas kiemas iki kaulų gėlimo. Tik... trobelės nematyti. Apėjau ratą toj vietoj, kur trobikės stovėta - nieko, tik papartis išaugęs. Ta šelmė savo burtais vėl akis apdūmė! Tylomis abi priėjom prie paparčio ir pasilenkėm ties juo. Aiktelėjau - tai stebuklas! Mėnulis apšvietė brangakmenį, tviskantį visom vaivorykštės spalvom.

- Tai ir yra paparčio žiedas? - sušnibždėjau.

To nereikėjo klausti. Aišku, tai buvo jis.

- Nusiskink, tau jis priklauso, tu jį radai.

- Ne be tavo pagalbos...

Švelniai abiem delnais apgaubiau jį.

- Neskinsiu, tegul augina sėklas, - ir atsigręžiau į ją.

- Aš taip ir žinojau... - ragana tiesiog švytėjo iš laimės.

Netikėtai pilnatį užklojo debesys, ir tapo tamsu - nors į akį durk. Ir tylu, atrodė, kad ne tik mudviem, bet ir miškui būtų užėmę kvapą. Tokia tyla tebūna prieš audrą.

- Man metas, - sušnibždėjo ragana.

Ir aš pakilau.

Nukrito keletas stambių lašų. Sušiureno visas miškas. Minutė, ir audra jau buvo čia. Dar minutė, ir atrodė, kad esam pačiam jos glėby. Medžiai lūžo nuo staiga įsisiautėjusio viesulo, žaibai trankėsi po kojom, o lietus pliaupė kaip iš kibiro. Žemė lingavo, paplūdusi vandenyse. Akinama žaibų, žvalgiausi savo draugės.

Ji stovėjo prie ąžuolo, šelmiškai man šypsodamasi, tvirtai įsirėmusi kojomis į žemę, džiugiai žvelgdama į dangų, kiek nekantraudama. Žaibas vėl apakino mane. Žemė sudrebėjo, ir aš, visa permirkusi lietuje, drebėjau. Kai vėl žvilgtelėjau ąžuolo pusėn, pamačiau liepsną. Degė, traškėjo, ir šokinėjo kibirkštys, ugnis kovojo su lietum, žemė drebėjo, draskoma viesulo.

„Kokia kova! – susižavėjusi stebėjau gamtos šėlsmą. - Mudviem juk patinka visa tai - ir ugnis, ir lietus, ir žemė, ir vanduo, - viskas savo laiku ir savo vietoje, ar ne?“- mintimis kreipiausi į raganą.

Ji neatsakė. Apsižvalgiau savo draugės – jos jau nebebuvo. Supratau, kad dabar turėsiu viena gyventi savo širdimi ir savo protu.

Audra ėmė rimti, ir dangus ėmė šviestis. Baigėsi trumpiausia metų naktis. Iš tiesų, viskas grįžta į savo vėžes. Dar valandėlė – ir beveik nurimo ošę medžiai. Dar minutė – vėl grįžta ramybė… Žemė godžiai gėrė vandenį, ir išpraustas dangus draugiškai raudo rytuose. Paryčio tylą sudrumsčia tik kur ne kur nukritęs vandens lašelis, neišsilaikęs ant medžių lapų.

„Jurgiuk, Jurgiuk, kinkyk, kinkyk, paplak, paplak, važiuok, važiuok, greičiau, greičiau, sustok, sustok, balnok, balnok, brrr...nebėrrrr, pražuvo“.

Lakštingalėlė. Tai ji pirmoji pasveikino karališkoj tyloj ateinančią saulę. O ta išdidi karalienė pasiuntė žemėn savo turtus - jie sužibo tūkstančiuose vandens lašelių visoj miško buveinėj. Tūkstančiai spalvotų saulės spindulėlių - aš tik dabar supratau, kodėl žmonės garbina deimantus. Jie - tie žemės akmenėliai, sugebantys atkartoti gamtos stebuklą. Tiesiog vieną stebuklą. Nes jų žemėje yra tiek daug.