Charakteris, panašus į kiaurą kibirą?

Bet pirmenybė renkantis vyrą vis dėlto teikiama nosiai.

Kantriai pėdinau koja kojon, kol sulaukiau, kada vėl prašneko:

- Ar žinai, kaip reikia pasirinkti vyrą ?

- Chi, chi, chi, su tokia pačia nosim?

- O tu jau užaugai, išdykėle, gal jau nutuoki, ką tai reiškia?

- Nujaučiu…

- Gerai… Po to – svarbiausia, kad būtų tinkamas charakteris. Tai reiškia, kad judviejų charakteriai harmoningai derėtų vienas su kitu. Bet prieš tai turėsime išstudijuoti, kuo skiriasi charakteriai, kuo jie ypatingi ir daugybę įdomybių…

- Fu, kaip nuobodu! O iškart negalėtum pasakyti, koks charakteris man tinka?

- Kadangi tave jau senokai stebiu ir neblogai pažįstu, galėčiau.

- O ar negalėtum pasakyti, ar mano vaikinas man tinka?

- Reikėtų nors akį užmesti, šiek tiek pakalbėti ar pasižiūrėti iš šono, kaip jis elgiasi, kaip kalba. Šiek tiek pagalvojusi, galėčiau.

- Raganėle, gerutėle, juk tu mano draugė, būk gerutė, pasakyk! – meilinausi senei kiek įmanydama.

- Neiškaulysi! Pati turi išmokti žmones pažinti! Juk nelakstysiu visą gyvenimą tau iš paskos, sufleruodama: tas toks, anas anoks! – ragana buvo nepalenkiama.

- Na, nors apskritai, bendrais bruožais apibūdink, koks žmogaus charakteris man tiktų? – neatstojau.

- Trumpai galiu pasakyti, kokios santuokos yra neharmoningos. (Likusios – daugiau ar mažiau tinkamos.) Pirma, neharmoninga sąjunga su tokiu pat, kaip pats esi, tai yra su to paties charakterio tipo žmogumi. Antra, neharmoninga sąjunga dviejų žmonių, kurių vienas atviras, kitas – uždaras. Ir trečia, neharmoninga sąjunga su absoliučiai priešingo charakterio žmogumi.

- O kaip sužinosiu, kokio esu charakterio, kokio – mano būsimasis, kaip aš sužinosiu, ar mudu tinkame vienas kitam?

- Pradžiai užteks nuspręsti, kuriems tipams – flegmatikui, sangvinikui, melancholikui ar cholerikui priklausote. Argi tai sudėtinga? – ragana nusistebėjo.

- Sakyčiau – taip, nes įsimylėjusi nieko nebegalvoji, o tik svajoji… Bet aš dabar jau protingesnė būsiu - netekėsiu įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio.

- Oi, tu manęs nesupratai! Aš nesakau, kad meilė iš pirmo žvilgsnio yra blogai. Atvirkščiai, dažniausiai širdis teisingai pasako, kuris yra tau tinkamas. Jei dar ir protas pritaria – tai ir būk palaiminta, meile, padedanti tobulėti… santuokoje.

- Tu ir vėl, raganėle, mulkini, ir aš visai nebesuprantu, ko reikia klausyti prieš ištekant – proto ar širdies?

- Žinoma, širdies! Protas tau padės tik nepražūti ir būti laimingesnei, – ragana išsisukinėjo, gudriai žvelgdama į mane.

Supratau, kad turiu galvoti savo galva.

- Įsimylėjusi pasikviesiu protą patarėju. Ir viskas bus gerai? - bandžiau spėlioti. – O dabar turiu mokytis, protą lavinti?

- Nusispjauk per kairį petį ir pabelsk į medį,- perspėjo ragana.- Ar supranti, kokie žmonės yra sangvinikai, flegmatikai, melancholikai, cholerikai? – pasitikslino ragana.

- Nelabai…- numykiau.

- Gerai, netrukus suprasi.

Ji būtų dar man aiškinusi, tačiau mudvi priėjome miško aikštelę juosiančias eglutes. Dabar ragana susiėmė už galvos: „Vaje! Vos nepamiršau!“ - ir pradėjo delnais braižyti ore ratus, kažką šnibždėdama. Baigusi burti, tarsi atsiprašė: „Namelis“.

Praskleidėm eglių šakas ir toje vietoje, kur raganai išvykus tebuvo vien pieva, dabar vėl išvydome jos namelį ant vištos kojelės. Kelių šimtmečių senumo.

Užsirioglinom laipteliais ir įlindom pro žemą staktą vidun. Čia niekas nepasikeitę nuo anų laikų. Tik dulkių sluoksnis viską apdengęs. „Iš kokio sandėlio ragana atbūrė tą namelį, kad vargšas tiek apleistas?“ – pamaniau ir šyptelėjau.

- Uragano nekviesiu, - burbtelėjo nepatenkinta senoji, - reikės pačioms valytis.

Aš nešiau vandenį iš miško pelkės, o ji sukosi viduj. „Vandens!“ – tiek ir tegirdėdavau, kai sklidinus kibirus atitemdavau iki namelio durų. Kitas tuščias kibiras jau stovėdavo padėtas ant laiptelių. Ta senė visai nuvarė mane nuo kojų.

- Užteks, gana, - išgirdusi komandą, paskutinį kibirą įnešiau į trobelę. Gal kam prireiks.

O čia švietė visi pašaliai! Kvepėjo švara ir drėgme. Iššveistos grindys, sienos, lubos, stalas. Tik voratinkliai palikti viename kampe, matyt, dėl jaukumo.

- Aha, žmogaus charakteris… - ragana bambėjo sau po nosim.

Susikaupusi atnešė ir pastatė kibirą ant stalo. Pateliuškavęs vanduo suraibuliavo ir nurimo.

- Žiūrėk. Pilnas ir ramus. Tokia ir yra tobula žmogaus būsena. Neveltui linkima: „Ramybė jums“.

Mudvi tylėjom, žiūrėdamos į pilnutėlį vandens kibirą. Ragana vėl prabilo:

- Tarkim, kibiras tevaizduoja žmogaus dvasios indą, o vanduo – dvasinę energiją, jėgą, kurią žmogus tuo metu turi. Taigi pilnas kibiras tegul išreiškia ramaus ir protingo žmogaus, pilno energijos, būseną. Tylus, vienišas, ramus, užsidaręs, vienumoj mąstantis, flegmatiškas…

- Tu žiūrėk į kibirą, o aš kai ką padarysiu, ir mes matuosim,- ragana paėmė pagalį ir prie jo vidurio pririšo plonytės ilgokos gumelės galą. Prie kito jos galo pririšo medžio kaladėlę. Ir už pagalio įleido į kibirą. Pagalio galai atsirėmė į kibiro kraštus, o medinė kaladėlė pludūriavo vandens paviršiuje, pririšta prie gumelės. Štai taip:

Kaip flegmatikas

Aš žiūrėjau į keistąjį raganos bandymą. „Va, kaip lengva išmatuoti žmogaus charakterį“, - pagalvojau, bet nedrįsau krizenti. Laukiau, kas bus toliau. O ji įkaitusia vinim pradūrė plastmasinio kibirėlio šoną prie pat dugno. Vanduo šovė pro sušnypštusią vinį ir čiurkšle ėmė bėgti ant grindų. Pašokau ir pakišau puodą, kad baigiančios džiūti grindys nepaplūstų vandeniu.

- Dabar įsivaizduoji žmogų, atiduodantį energiją? Tai linksmasis atvejis- kada žmogus džiaugiasi, myli, atiduoda savo gerumą, t.y. savo energiją. Kodėl po švenčių, didelių balių ir linksmybių žmogus jaučiasi labiau pavargęs negu po sunkaus darbo? Ogi todėl, kad besidžiaugdamas ir besilinksmindamas jis netenka daug energijos. Tai sangviniškas žmogus, dalindamasis savo didžiausiu turtu, šypseną, džiaugsmą, meilę dovanoja kitiems. Taip, būtent energijos atidavimas ir prilyginamas meilei.

- O plūduriavusi kaladėlė? Ką ji vaizduoja?

- Va, matai, ji leidžiasi, bet gumelė tempiasi. Matai?

Kaip sangvinikas

- Ką tai reiškia?

- Tuoj pamatysi.

Vanduo netruko išbėgti. Medžio kaladėlė atsidūrė kibiro dugne, taip ištempdama gumelę, kad net ėmiau svarstyti – atlaikys ji ar nutrūks. Dar laikė.

Kaip melancholikas

- Netekęs daug energijos arba jos neturėjęs, arba jos negavęs, žodžiu, žmogus be energijos – tampa įsitempęs, jautrus, lengvai pažeidžiamas. Vienumoj jaučiantis, bet ne protaujantis… Liūdnas, nelaimingas ir melancholiškas.

- Ar toks žmogus lieka visai bejėgis ?

- Ta ramioji energija pereina į kitokią. Kai mokeisi fizikos, gal prisimeni palyginimą - akmuo ant stalo turi potencinės energijos, o krintant jam, ta energija pereina į kinetinę. Žmogaus energija taip pat pereina į kitokią, kurią palyginčiau su įtemptu lanku. Juk kuo labiau įtempi lanką, tuo toliau, aukščiau nuskrieja strėlė. Kuo labiau menininkas kenčia, kuo labiau įsitempęs, tuo geresnis jo kūrinys, nes menininko darbas jau sukaupia savyje tą įtampos energiją, kuri kelia meninio kūrinio vertę. Štai kodėl geriausios reprodukcijos ar kopijos niekada nesukelia to pojūčio, kaip originalas. Atsipalaidavusio žmogaus darbas yra dvasiškai tuščias.

Iš nuostabos praradau žadą. Štai kaip!

- Bet jei pertempi…

- Trūksta. Menininkai negali pertempti savęs, kad neišprotėtų. Nors teskamba tik įtemptos stygos!- ragana aiškino toliau.- štai kodėl menininkams dažnai tenka durnių epitetai. Paprasti, eiliniai žmogeliai niekada nesugeba įtempti stygų, kad jos suskambėtų. Jie dažnai net nesupranta tokių dalykų, kaip menas. Kada pats jautiesi nieko neišmanantis ir nesuprantantis, maloniausia kitą apšaukti kvailiu, juo labiau, kad yra meno žmonių, pertempusių save ir išprotėjusių. Žmogus niekada neatleidžia kito žmogaus pranašumo, ir pasitaikius progai atsirevanšuoja…

Ragana nutilo ir ilgokai tylėjo.

- Ar tai viskas?

- Ne, jį galima papildyti. – senoji kalbėjo ne apie menininką, bet apie kibirą.

Kaip cholerikas

Ragana pakėlė nuo grindų puodą ir supylė vandenį atgal į kibirą. Pro skylę vėl ėmė bėgti vanduo ant grindų, o aš tik žvelgiau į tuos raganos žaidimus.

- Dabar regi choleriškąjį atvejį. Žmogus turi ne tik duoti, bet ir gauti energijos. Įvairiausiais būdais – laukdamas, kol kas jam duos, išprašydamas, gudrumu išvyliodamas, reikalaute išreikalaudamas, atimdamas, plėšte išplėšdamas….Jį galima lyginti su medžiu, kuris šaknimis siurbia syvus iš žemės, arba siurbėle, geriančia kraują. Bet tai ne visai tiksliai pasakyta…- ragana bambėjo sau po nosimi, nerasdama tinkamo palyginimo.- Cholerikai, per mažai, nepakankamai turėdami energijos, jos turi gauti, ir jie ima.

- Kaip dabar suprantu - žmogus kaip kibiras su skylėm! Pro vieną gauna, pro kitą atiduoda energiją. Vienų didelė griebiančioji skylė, kiti – tarsi užsuka kranelį, kad energija neištekėtų, vienas visada būna pilnas, kitas – apytuštis, įsitempęs, liūdnas ir bejėgis, užtat su giliais giliais jausmais,- apibendrinau raganos bandymus. – Ar aš teisi?

- Ne visai. Pagrindinis dalykas žmoguje – kaip cirkuliuoja energija. Bet apie tai rytoj.

Su palengvėjimu atsidusau. Man mažai berūpėjo raganos dėstoma teorija, nes nuo vandens nešimo maudė ir pečius, ir kojas. Pakilau atsisveikinti.

- Ateik rytoj, padėsi siūti nematomas kepures, ruošimės į svečius. Bet prieš tai išnagrinėsim planą, kas kur gyvena. Būsim nematomos, bet ne aklos,- tarsi savaime suprantamą dalyką pasakė ragana.

Še tau ir atostogos!

- Oi, pavargau jau, pavargau… - bambėjo ragana, matyt, norėdama, kad palikčiau ją ramybėje.

Atrodė, kad ne ji mane vargina, o aš ją.

- Gal siuvimo mašiną atsinešti, jei siūti ruošiamės? Būčiau žinojus, kad tiek vandens reikės prinešti, būčiau atsitempusi vandens siurblį…

- Siurblį? Sakai, siurblį? Va, va! Taigi tie cholerikai gyvena kaip su siurbliu! Oi, gerai pasakyta! Žmonės su siurbliu! O aš galvojau, su kuo palyginti! - ragana net neatsisveikinusi su manim nuo slenksčio, linksmai šnekėdama pati su savim, įlindo į trobelę. Ieškoti medžiagos nematomai kepurei, kurgi ne!