Pilno Kibiro Mieste

Vertingi darbštuoliai pagal charakterį man netiko ir, tiesą sakant, tos tobulybės manęs nesužavėjo.

Kai mudvi nusileidom ant žemės, atsimerkiau, nekantraudama išvysti auksu žėrintį karaliaus sostą , bet pamačiau tik… plynus laukus, kuriuose žmonės kažką dirbo.

- Tai Tarnų kvartalas. Kartu su Iždininkais ir Liokajais jie gyvena Pilno Kibiro Mieste.- Ragana nusivaipė iš savo kvailo pasakymo, bet aš ją supratau.

- Tai reiškia, kad jie lėti, protingi, pilni energijos, kaip tas kibiras? - dėl visa ko pasitikslinau.

- Visiškai teisingai. Visi jie, gyvenantys šiame mieste, – darbštūs, atkaklūs, bet ir bejausmiai – nei jie tave užjaus, nei supras, nei paguos. Apskritai, jie žmones kartais vertina mažiau už gyvulius ar gėles, daiktus ar pinigus – tai, mano nuomone, vienas didžiausių jų trūkumų. Tačiau ištikimi, gerbiantys tradicijas ir bijantys, niekinantys, nesuprantantys naujovių.

- O kuo jie tarp savęs skiriasi - Iždininkas, Liokajus, Tarnas? – nekantravau sužinoti, nes mudvi artėjome prie žmonių, kurie, jau dabar aiškiai matėsi, kasė žemę augalams sodinti, o kiti mūrijo namelį.

- Galbūt Dievo duoto talento kiekiu. Šiame mieste gyvenantis Iždininkas, beje, raganų laikomas tobuliausiu iš visų Karalystės gyventojų, bene labiausiai apdovanotas aštriu protu. Tačiau tai nėra idealus žmogus, su kuriuo gera gyventi. Atvirkščiai. Būdamas taupus iki šykštumo, Iždininkas didžiausia vertybe laiko auksą, na, o jei kas ko nori, to ir turi. Iždininkas aukso turi, apie kurį gali niekas ir nenujausti. Jis turi nagingas rankas – moka viską pasidaryti. Turi šaltakraujiškumą – jei jau nusprendė ką nors padaryti, nesustabdysi, neišmaldausi ir pasigailėjimo iš jo nesulauksi. Jam atrodo, kad visa, kas žemėje geriausia, turi priklausyti jam. O jei pridėtum amžinai kritišką požiūrį į viską, suprastum, kad šalia jo gyventi – ne pyragai.

- O mes eisim pasižiūrėti, kur Iždininkas auksą skaičiuoja? – pusiau juokais, pusiau rimtai paklausiau.

- O kam? Geriau pažiūrėkim, kaip gyvena Liokajus.

Mudvi priėjome prie vartelių, už kurių stovėjo prašmatnus namas ir didelis sodas su gėlynu. Čia iš tiesų buvo nuostabiai graži aplinka.

- Spėk, kas išpuoselėjo šitokią sodybą? – paklausė manęs ragana. Ir nelaukusi atsakymo pašmaikštavo: - Moteriškas darbas, ar ne?

Ir tęsė toliau:

- Liokajės - moterys iš tikrųjų labai moteriškos, kaip, deja, ir vyrai, tarp jų daugiausia tų, kuriuos žmonės vadina dangaus spalva. Šie žmonės švelnūs ir be galo mėgsta grožį – nuostabu, kad tas grožis praktiškas. Jos mėgsta gėles, ir jas moka auginti. Moka ir mėgsta gaminti valgyti – didžiausi gurmanai būtent iš šio kvartalo. Rankdarbiai, antikvarinės grožybės – jų namų puošmena. Tos moterys moka lepinti, mylėti ir išsaugoti vyrus – kur geriau rasi? Žinoma, būdamos praktiškos, nieku gyvu neišleis pinigų kontrolės iš savo rankų, todėl ir laimingoje šeimoje kartais ginčai kyla dėl finansų. Tai sveikos, stiprios moterys, puikiausią formą iki senatvės išlaikantys vyrai, gero, romaus būdo ir sunkiai supykdomi. Tačiau kai įsilinguoja, jų pyktis – naikinantis, užtat švelnumu lengva vedžioti už nosies. Toks žmogus man primena…

- Jautį, - neiškenčiau neįsiterpusi ir sulaukiau raganos pritariančio žvilgsnio.- O kodėl jis pavadintas Liokajum?

- Galbūt todėl, kad labai mėgsta pažintis su įtakingais žmonėmis. Jei galėtų, jie visada būtų tik šalia karalių. Liokajai moka išsaugoti orumą ir pagarbą ne tik pasaulio galingiesiems, bet ir sau. Jie nepadarys gėdos bet kokiame aukštuomenės pokylyje. O dar prisiminkime jų ištikimybę šeimininkui – jie iš tiesų verti Liokajaus vardo,- paaiškino ragana, užverdama sodybos vartelius.

- Kokios savybės lieka Tarnams? – susidomėjau, kai mudvi vėl ėmėm nematomos žingsniuoti Pilno Kibiro Miesto gatvėmis.

- Jiems lieka begalinis darbštumas. Iš lėto, žingsnis po žingsnio, jie atkakliai siekia viršūnių, ir dažniausiai jas pasiekia antrojoje gyvenimo pusėje. Tarnai sąžiningiausiai susikrauna savo bagažą patys atkaklumo, kantrybės, pareigingumo dėka. Jie nėra taip pasipūtę ir išdidūs kaip Liokajai, jie neniekina kitų žmonių kaip Iždininkas. Tarnai pasitenkina, kaupdami paprasčiausius daiktus, kurie irgi yra turtas, nesvarbu, kad kažkas tai išmetė juos, kaip nereikalingus. Tačiau kukliai gyvendami, jie nori turėti ne prasčiau, negu turi kaimynas, ir nereikia jų įžeidinėti, nes jie to niekada nepamirš, vienumoj mintimis bardamiesi su įžeidėju, o susitikęs Tarnas pirmiausia prisimins, ką tas žmogus jam yra bloga padaręs. Tai geras darbuotojas, geras tėvas, kaip, beje, ir kiti Pilno Kibiro miesto gyventojai.

- O kodėl mudvi nematėm jų besišnekučiuojančių? Visi tik dirba, dirba? – nelabai patenkinta tokiu svečiavimusi, pasiteiravau raganos.

- Jie mėgsta darbą ir nemėgsta svečių, pokylių, draugų. Kam gaišti nenaudingai laiką tuščioms šnekoms, jei nėra iš to naudos? – Ragana suokalbiškai mirktelėjo ir išsitraukė šluotą. – Skrendam kitur?