Į Tekančio Vandens Miestą

Ragana įtarė, kad aš kilusi iš šio miesto, nes gyventojai man buvo kažkokie … labai jau artimi.

- Į Tekančio Vandens Miestą? – apsidžiaugiau, prisiminusi žaidimus su vandens kibiru.

- Iš kur tu žinai? Esi ten buvusi? – ragana rimtai nusistebėjo ir apsižergė šluotą.- Tada pirmyn!

Mudvi leidomės prie jūros kranto. Jūra palaimingai ošė, ir nuostabiai kvepėjo pušynas šalia įkaitusio balto smėlio pakrantės. Vos pasiekusi kojom žemę, nutraukiau nuo galvos nematomą kepurę, ir mosuodama ja pasileidau bėgte pajūriu, taškydamasi vandeniu. Čia nuostabu! Čia gera! Čia linksma! Žvilgtelėjau į raganą. Ta irgi, pasikėlusi sijono padurkus, dyžė drėgnu pajūrio smėliu, išsišiepusi iki ausų ir džiaugdamasi įmintom pėdom, o gal jūros nuskalautom švarutėlėm kojom.

Išėjusios pro pušyną į žalumynuose skendinčią alėją, apsižvalgėme, kur traukti toliau.

- Pypt, pypt! – už nugaros netikėtai supypsėjo, - mudvi net krūptelėjom ir žaibiškai atsigręžėm. Jaunas, gražus, baltai apsirengęs vaikinas su akiniais nuo saulės sėdėjo atviroje prabangioje kreminės spalvos mašinoje ir šypsodamasis mojo mudviem ranka:

- Prašom sėstis, damos, aš pavežėsiu, juk mums pakeliui, ar ne?

Mudvi susižvalgėm ir žvilgtelėjusios į savo nematomas kepures rankose sumišom – šitaip apsikvailinti! Juk dabar esam matomos!

Aš jau norėjau užsimaukšlinti kepurę, bet senoji sulaikė ranką:

- Važiuojam!

Įsitaisėm ant galinės sėdynės, o vaikinas ( ak, koks vaikinas!) retkarčiais atsigręždamas vis šnekino. Mane jis sužavėjo – toks galantiškas, mandagus, toks malonus, mielas, žavingai flirtuojantis ir … švarutėlis.

„Rafinuotas! – mintimis patikslino mane ragana ir subarė: – Neužsimiršk, kur esi – Tekančio Vandens Mieste. Jergutėliau, ta kvaiša dar įsimylės!“- lyg sau burbtelėjo, bet aš ją dar supratau.

Vaikinas pasilenkė atsisveikindamas pabučiuoti man ranką, raganėlė švelniai, bet tvirtai ją atitraukė:

- Jaunuoli, - girdėjosi priekaištas raganos balse.

- Aš vedęs, madam.

- Juo labiau. Juk matai, kad ta mergiotė dar žalia ir rimta, gėdytumėtės. - ragana pašnibždomis drausmino žavingąjį flirtuotoją.

- Atsiprašau, panele, bet mes dar susitiksim, tikiuosi. Lauksiu judviejų vakarėlyje. – Kerintis jaunojo vyro žvilgsnis krito mano pusėn, ir aš nuraudau. Po to jis galantiškai ištiesė ranką senajai ir padėjo jai išlipti iš mašinos.

Negalėjau nuleisti akių nuo žavingos jo figuros ir tylom žvelgiau, kol jis pasuko už kampo ir dingo iš akių. Senė priekaištingai palingavo galvą:

- Jie visi panašūs – žavingi ir lengvi bendrauti, tie Tekančio Vandens Miesto gyventojai. Kad pamatytum: jų moterys – visos flirtuotojos, žavios, gražios, grakščios… gana protingos. Tik jie visi baisiai nepastovūs.

- O kuo jie skiriasi?

- Vieni – kaip svarstyklės – svyruojantys ir neapsisprendžiantys. Tai Rūmų Damos ir Pažai. Tai patys seksualiausi žmonės šiame mieste. Ir maloniausi. Jie – kaip taikos balandžiai, ramybė ir harmonija jiems – pati didžiausia vertybė. Jiems būdingas teisingumo jausmas, tačiau nesvetima išdavyste – ar draugystėje, ar meilėje… Moteris – kaprizinga koketė, mėgstanti saldumynus, dievinanti papuošalus ir miegą iki vėlumos, seksuali, moteriška, baisiai… neištikima ir paviršutiniška. Būti gražia ir žavėti vyrus – ar ne vienintelis jų rūpestis. Žinoma, vyrams tai patinka.

- Tokios – ak,ak,- norėdama pavaizduoti žavingąją koketę, pakraipiau užpakalį. Ragana ėmė juoktis.

Pro šoną praskubėjo rankomis susikibusi su draugu kvatoklė mergina, išstypusi kaip stulpas. Aš pasitikrinau, ar tikrai turiu nematomą kepurę ant galvos – bene jiedu iš manęs juokiasi?

- Ne, ne, - sukrizeno ragana, - jų nuotaika kaitaliojasi kas sekundė: – vieną sekundę šypsosi, kitą – verkia arba pyksta. Tai Juokdariai. Jie protingi ir nuovokūs, kad net nesunku jiems skaityti svetimas mintis, neblogi psichologai, tačiau nuostabūs… melagiai. Be galo gabūs viskam – ar mokslui, ar literatūrai, ar menui. Moka daryti įtaką žmonėms, tačiau tokie nepatikimi, kad išėję į parduotuvę duonos gali grįžti… po trijų dienų. Įsimylėti niekas negali stipriau už Juokdarius, bet jų meilė taip pat gali greitai ir praeiti. Ir baisiausiai jie nekenčia vienatvės – jiems maloniau jaučiasi kad ir netinkamoj draugija, svarbu – ne vienatvėj. Tik pavargę būna irzlūs ir pikti. Moteris – sutuoktiniui gera draugė ir pagalbininkė, savarankiška, sugebanti dirbti šimtą darbų, energinga ir linksma. Ji tinka daugeliui, bet retai kas ją patenkina, nes jai reikia ne tik protingo, švelnaus vyro, bet ir dvasingo.

- Kas tas toks? – Pastebėjusi vienišą vaikiną, netekau žado. - Koks jis nuostabus! Tai ne tas plevėsa su mašina. Žiūrėk, raganėle, kokia eisena – kaip katės: lengva, grakšti. Kokios spinduliuojančios šviesios akys, gražūs tamsūs plaukai! Tikras angelas!

- Tai - Poetas, ilgiausiai išlaikantys pusiausvyrą, turi genialumo požymių, originalus, žmogiškas, romantiškas, tačiau irgi niekas nežino, ką jis kitą momentą gali daryti. Kartą per mėnesį pasikartoja jo tinginystės ir darbingumo bangos – dvi savaites tinginiavęs, Poetas gali per savaitę padaryti mėnesio darbą. Nedaug jam tereikia miegoti, bet pervargęs jis atsipalaiduoja… gerdamas. Meilėje jis ir pats nusivilia, ir kitiems suteikia nusivylimą, nors kaip draugas, net ir moterims – pats geriausias. Moteris Poetė - žavinga, gerai šokanti, greitai išteka, tačiau nesijaučia laiminga. Ir yra gerokai kandi, ypač jaunystėje.

Nedrįsau raganai prisipažinti, kad, ko gero, įsimylėjau Poetą – iš pirmo žvilgsnio. Bet kažin, ar ji pati to nesuprato?